¹ Buvusiosios Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos pasirašymo ir ratifikavimo datos.

² Saro kraštas ratifikavo 1953-01-14 – 1957-01-01 Saro kraštas tapo neatsiejama Vokietijos dalimi.

³ Pirmasis ratifikavimas: 1953-03-28. Denonsavimas įsigalioja 1970-06-13.

⁴ Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungos pasirašymo ir ratifikavimo datos.

⁵ Remiantis 2022-03-23 ​​Ministrų komiteto Rezoliucija CM/Res(2022)3, Rusijos Federacija nustoja būti Sutarties ETS Nr. 5 šalimi 2022-09-16.

Šios Konvencijos signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės,

atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metų gruodžio 10 dieną paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją;

atsižvelgdamos į tai, jog šia Deklaracija siekiama, kad joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir, kad jų būtų laikomasi;

atsižvelgdamos į tai, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės savo narių vienybės, ir į tai, kad vienas iš būdų siekti šio tikslo yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga bei plėtojimas;

dar kartą patvirtindamos savo tvirtą tikėjimą šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriausiai apsaugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, o kita vertus, jas nulemiantis žmogaus teisių supratimas ir jų laikymasis;

kaip Europos valstybių, turinčių bendras pažiūras ir bendrų politinių tradicijų, idealų, laisvių bei teisės viršenybės paveldą, vyriausybės, pasiryžusios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises,

patvirtindamos, jog, vadovaujantis subsidiarumo principu, užtikrinti šioje Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtas teises ir laisves, visų pirma yra Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių atsakomybė, ir, tai darydamos, jos naudojasi vertinimo laisve, prižiūrint pagal šią Konvenciją įsteigtam Europos Žmogaus Teisių Teismui.

susitarė:

1. Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas.

2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma nepanaudojant daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti;

c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.

Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba būti tokiu būdu baudžiamas.

1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvėje.

2. Niekas negali būti verčiamas dirbti priverčiamąjį ar privalomąjį darbą.

3. Šiame straipsnyje „priverčiamasis ar privalomasis darbas“ nereiškia:

a) bet kokio darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu sutinkamai su šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatomis, arba lygtinio atleidimo nuo kalinimo laikotarpiu;

b) bet kokios karinės tarnybos ar tarnybos, kurios reikalaujama iš asmenų, atsisakančių nuo privalomosios karinės tarnybos dėl įsitikinimų, vietoj karinės tarnybos tose šalyse, kur toks atsisakymas yra pripažįstamas;

c) bet kokios tarnybos, būtinos nepaprastosios padėties ar nelaimių, keliančių pavojų visuomenės egzistavimui ir gerovei, atvejais;

d) bet kokio darbo ar tarnybos, kurie yra įprastinių pilietinių pareigų dalis.

1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:

a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;

b) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba, kai norima garantuoti kokios nors įstatymo numatytos prievolės vykdymą;

c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar, kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, jog asmuo, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

d) kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai, arba, kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai;

e) kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas, psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba, kai pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.

2. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo kaltinamas.

3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis asmuo pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistam proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad sulaikytasis atvyks į teismą.

4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų pastarąjį paleisti.

5. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo auka, pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

1. Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo sprendimas paskelbiamas viešai, tačiau demokratinėje visuomenėje moralės, viešos tvarkos ar valstybės saugumo interesais spaudos atstovams ar visuomenei gali būti neleidžiama dalyvauti per visą procesą ar jo dalį, kai tai reikalinga dėl nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo apsaugos, arba tiek, kiek, teismo nuomone, yra būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pakenktų teisingumo interesams.

2. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises:

a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą;

b) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;

c) gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą;

d) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

e) nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.

2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.

1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.

2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas ir tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje jos saugumo interesams, viešai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.

2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus apribojimus naudojimuisi šiomis teisėmis asmenims, tarnaujantiems ginkluotose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.

Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise reguliuojančius valstybės įstatymus.

Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas.

Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.

1. Kilus karui ar esant kitokiai nepaprastai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji Susitarančioji Šalis gali nukrypti nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją, tačiau tik tiek, kiek tai reikalinga dėl susidariusios padėties, ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę.

2. Ankstesnė nuostata neleidžia nukrypti nuo įsipareigojimų pagal 2 straipsnį, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų, taip pat pagal 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį.

3. Kiekviena Aukštoji Susitarančioji Šalis, besinaudojanti šia teise nukrypti nuo įsipareigojimų, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos Generalinį Sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie tokių priemonių ištakas ir motyvus. Ji taip pat turi informuoti Europos Tarybos Generalinį Sekretorių, nuo kokios datos šios priemonės neteko galios ir Konvencijos nuostatos vėl buvo imtos visapusiškai įgyvendinti.

Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma kliūtimi Aukštosioms Susitariančioms Šalims taikyti užsieniečių politinės veiklos suvaržymus.

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei numatyta šioje Konvencijoje.

Pagal šią Konvenciją joje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti.

Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos Aukštosios Susitariančios Šalys prisiėmė pagal šią Konvenciją ir jos protokolus, įsteigiamas Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau vadinamas Teismu). Jis veikia nuolatos.

Teismo teisėjų yra tiek, kiek yra Aukštųjų Susitariančių Šalių.

1. Teisėjai yra aukštos moralės ir privalo turėti kvalifikaciją, kurios reikia aukštoms teisminėms pareigoms užimti, arba būti pripažintos kompetencijos teisininkai.

2. Kandidatų į teisėjus amžius tą dieną, iki kurios pagal 22 straipsnį Parlamentinė Asamblėja paprašo pateikti jai trijų kandidatų sąrašą, turi būti ne didesnis nei 65 metai.

3. Teisėjai Teisme dirba savo vardu.

4. Savo kadencijos metu teisėjai neužsiima jokia veikla, nesuderinama su jų nepriklausomumu, bešališkumu ar pilnalaikių pagrindinių pareigų atlikimo reikalavimais. Visus klausimus dėl šios nuostatos taikymo sprendžia Teismas.

Teisėjus nuo kiekvienos Aukštosios Susitariančios Šalies renka Parlamentinė Asamblėja dalyvaujančių deputatų balsų dauguma iš trijų kandidatų sąrašo, kurį pateikia Aukštoji Susitarianti Šalis.

1. Teisėjai renkami devyneriems metams. Jie negali būti pakartotinai išrinkti.

2. Teisėjai eina pareigas tol, kol nėra pakeisti. Tačiau ir tokiu atveju jie toliau nagrinėja jau pradėtas nagrinėti bylas.

3. Nė vienas teisėjas negali būti atleistas iš pareigų, nebent kiti teisėjai dviejų trečdalių balsų dauguma nuspręstų, kad jis nebeatitinka keliamų reikalavimų.

1. Teismas turi savo kanceliariją, kurios funkcijas ir struktūrą nustato Teismo reglamentas.

2. Kai bylą nagrinėja vieno teisėjo sudėties Teismas, Teismui padeda pranešėjai, kurie, vykdydami savo funkcijas, yra pavaldūs Teismo Pirmininkui. Jie priklauso Teismo Kanceliarijai.

Plenariniuose posėdžiuose Teismas:

a) trejų metų kadencijai renka savo pirmininką ir vieną ar du jo pavaduotojus, kurie gali būti perrenkami;

b) tam tikram laikui steigia kolegijas;

c) renka kolegijų pirmininkus, kurie gali būti perrenkami;

d) priima Teismo reglamentą;

e) renka Teismo sekretorių ir vieną ar daugiau jo pavaduotojų;

f) teikia prašymus pagal 26 straipsnio 2 dalį.

1. Teismui pateiktas bylas nagrinėja vieno teisėjo sudėties Teismas, trijų teisėjų komitetai, septynių teisėjų kolegijos ir septyniolikos teisėjų Didžioji Kolegija. Teismo kolegijos tam tikram laikui steigia komitetus.

2. Teismui plenariniame posėdyje paprašius, Ministrų Komitetas, vienbalsiai priėmęs sprendimą, gali nustatytam laikotarpiui kolegijų teisėjų skaičių sumažinti iki penkių.

3. Kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, jis nenagrinėja jokios peticijos prieš Aukštąją Susitariančią Šalį, nuo kurios yra išrinktas.

4. Nagrinėjant bylą kolegijos ir Didžiosios Kolegijos posėdyje, ex officio dalyvauja teisėjas, išrinktas nuo byloje dalyvaujančios Aukštosios Susitariančios Šalies. Jeigu tokio teisėjo nėra arba jis negali dalyvauti posėdyje, teisėjo teisėmis dalyvauja Teismo pirmininko iš anksčiau tos Šalies pateikto sąrašo parinktas asmuo.

5. Į Didžiąją Kolegiją taip pat įeina Teismo pirmininkas, jo pavaduotojai, kolegijų pirmininkai ir kiti teisėjai, parinkti pagal Teismo reglamentą. Kai byla Didžiajai Kolegijai perduodama pagal 43 straipsnį, nė vienas sprendimą priėmusioje kolegijoje buvęs teisėjas nedalyvauja Didžiosios Kolegijos posėdyje, išskyrus tos kolegijos pirmininką bei teisėją, posėdžiavusį nuo byloje dalyvaujančios Aukštosios Susitariančios Šalies.

1. Vieno teisėjo sudėties Teismas gali paskelbti, kad pagal 34 straipsnį pateikta peticija yra nepriimtina, arba išbraukti ją iš Teismo bylų sąrašo, jei toks nutarimas gali būti priimtas neatliekant tolesnio nagrinėjimo.

2. Šis nutarimas yra galutinis.

3. Jeigu vieno teisėjo sudėties Teismas nepaskelbia, kad peticija yra nepriimtina, arba neišbraukia jos, jis perduoda ją komitetui arba kolegijai toliau nagrinėti.

1. Pagal 34 straipsnį pateiktą peticiją komitetas gali vienbalsiai:

a) pripažinti nepriimtina arba išbraukti iš bylų sąrašo, jeigu toks nutarimas gali būti priimtas neatliekant tolesnio nagrinėjimo; arba

b) pripažinti priimtina ir kartu priimti sprendimą dėl esmės, jei bylos klausimo, susijusio su Konvencijos ir jos protokolų aiškinimu arba taikymu, nagrinėjimo praktika Teisme jau yra nusistovėjusi;

2. 1-oje dalyje minėti nutarimai ir sprendimai yra galutiniai.

3. Jei teisėjas, išrinktas nuo byloje dalyvaujančios Aukštosios Susitariančios Šalies, nėra komiteto narys, komitetas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, taip pat ir į tai, ar Šalis yra užginčijusi 1 dalies b) punkte numatytos procedūros taikymą, bet kurioje proceso stadijoje gali pakviesti jį užimti vieno iš komiteto narių vietą.

1. Jei nutarimas pagal 27 ar 28 straipsnį arba sprendimas pagal 28 straipsnį nepriimamas, kolegija nusprendžia dėl individualių peticijų, pateiktų pagal 34 straipsnį, priimtinumo ir esmės. Nutarimas dėl priimtinumo gali būti priimamas atskirai.

2. Kolegija sprendžia dėl tarpvalstybinių peticijų, pateiktų pagal 33 straipsnį, priimtinumo ir esmės. Nutarimas dėl priimtinumo priimamas atskirai, jei Teismas išimtiniais atvejais nenusprendžia kitaip.

Kai kolegijos turima byla kelia sudėtingą Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo klausimą, arba, kai klausimo svarstymas kolegijoje gali sąlygoti nesuderinamą su ankstesniu Teismo sprendimu rezultatą, bet kuriuo metu iki sprendimo priėmimo kolegija gali nutarti perleisti bylą Didžiajai Kolegijai.

Didžioji Kolegija savo posėdžiuose:

ą) priima sprendimus dėl pareiškimų, pateiktų pagal 33 arba 34 straipsnius, kai kolegija perleidžia bylą pagal 30 straipsnį, arba, kai byla jai perduodama svarstyti pagal 43 straipsnį;

b) sprendžia klausimus, Ministrų Komiteto perduotus Teismui pagal 46 straipsnio 4 dalį; ir

c) svarsto prašymus pateikti konsultacinę išvadą pagal 47 straipsnį.

1. Teismo jurisdikcija apima visus šios Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kurie jam pateikiami pagal 33, 34, 46 ir 47 straipsnius.

2. Kilus ginčui dėl Teismo jurisdikcijos, Teismas pats jį išsprendžia.

Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis gali kreiptis į Teismą dėl kiekvieno, jos manymu, kitos Aukštosios Susitariančios Šalies padaryto Konvencijos ir jos protokolų nuostatų pažeidimo.

Kiekvienas fizinis asmuo, nevyriausybinės organizacijos ar grupės asmenų, teigiantys, kad jie yra vienos iš Aukštųjų Susitariančių Šalių padaryto Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo auka, gali pateikti Teismui individualią peticiją. Aukštosios Susitariančios Šalys įsipareigoja niekaip netrukdyti veiksmingai pasinaudoti šia teise.

1. Teismas gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, ir ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas.

2. Teismas nepriims nagrinėti pagal 34 straipsnį pateiktos peticijos, jei ši yra:

a) anoniminė; arba

b) pagal savo esmę tokia pati, kurią Teismas jau svarstė arba, kuri jau buvo perduota kitai tarptautinei tyrimo ar ginčo sprendimo institucijai ir, jeigu peticijoje nėra jokių bylai reikšmingų naujų duomenų.

3. Teismas paskelbia nepriimtina kiekvieną pagal 34 straipsnį pateiktą individualią peticiją jeigu mano, kad:

a) peticija nesuderinama su Konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, yra aiškiai nepagrįsta arba pateikta piktnaudžiaujant individualios peticijos teise; arba

b) pareiškėjas nepatyrė didelės žalos, išskyrus atvejus, kai iš pagarbos žmogaus teisėms pagal Konvenciją ir jos protokolus peticiją reikia nagrinėti iš esmės.

4. Teismas atmes kiekvieną jam pateiktą peticiją, jeigu manys ją esant nepriimtina pagal šį straipsnį. Toks sprendimas gali būti priimtas bet kurioje proceso stadijoje.

1. Aukštoji Susitariančioji Šalis, kurios pilietis yra peticijos pateikėjas, kolegijai ar Didžiajai Kolegijai paskirtoje byloje, turi teisę pateikti raštiškas pastabas arba dalyvauti viešame bylos svarstyme.

2. Teismo pirmininkas, siekiant įgyvendinti teisingumą, gali paprašyti bet kurią, su byla nesusijusią, Aukštąją Susitariančią Šalį arba bet kokį kitą suinteresuotą asmenį, kuris nėra pareiškėjas byloje, raštiškai pateikti savo pastabas arba leisti dalyvauti viešame bylos svarstyme.

3. Europos Tarybos Žmogaus Teisių Komisaras visose kolegijai ar Didžiajai Kolegijai paskirtose bylose turi teisę pateikti raštiškas pastabas ir dalyvauti Teismo posėdžiuose.

1. Teismas gali kiekvienoje proceso stadijoje nutarti išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašo, kai aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad:

a) pareiškėjas nebeketina palaikyti savo peticijos; arba

b) klausimas yra išspręstas; arba

c) dėl kokios nors kitos Teismo nustatytos priežasties nėra pagrindo toliau tirti peticiją.

Tačiau Teismas toliau nagrinės peticiją, jeigu tai reikalinga gerbiant Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintas žmogaus teises.

2. Teismas gali nutarti vėl įrašyti peticiją į savo bylų sąrašą, jeigu manys, kad aplinkybės tai pateisina.

Teismas nagrinėja bylą kartu su šalių atstovais, o prireikus imasi tyrimo, kuriam veiksmingai atlikti Aukštosios Susitariančios Šalys privalo sudaryti visas reikiamas sąlygas.

1. Bet kurioje proceso stadijoje Teismas gali pareikšti esąs pasirengęs suteikti suinteresuotoms šalims paslaugas, kad byloje būtų pasiektas taikus susitarimas laikantis Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtų žmogaus teisių.

2. 1 dalyje nurodytas procesas yra įslaptintas.

3. Jeigu pavyksta pasiekti taikų susitarimą, Teismas išbraukia peticiją iš bylų sąrašo priėmęs nutarimą, kuriame glaustai išdėstomi faktai ir pasiektas taikus susitarimas.

4. Šis nutarimas perduodamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri nutarime išdėstytų taikaus susitarimo sąlygų vykdymą.

1. Viešas bylos svarstymas yra prieinamas plačiai visuomenei, išskyrus išimtines aplinkybes, kuriomis Teismas nuspręstų kitaip.

2. Visuomenė gali susipažinti su Kanceliarijai pateiktais dokumentais, išskyrus tuos atvejus, jeigu Teismo Pirmininkas nuspręs kitaip.

Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir, jeigu Aukščiausios Susitariančios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, prireikus, Teismas gali priteisti nukentėjusiąjai šaliai teisingą atlyginimą.

Kolegijų sprendimai tampa galutiniais pagal 44 straipsnio 2 dalies nuostatas.

1. Per tris mėnesius nuo kolegijos sprendimo datos išimtiniais atvejais kiekviena bylos šalis gali prašyti bylą perduoti svarstyti Didžiajai Kolegijai.

2. Penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema.

3. Jei Komisija patenkina prašymą, Didžioji Kolegija išsprendžia bylą priimdama joje sprendimą.

1. Didžiosios Kolegijos sprendimas yra galutinis.

2. Kolegijos sprendimas tampa galutiniu:

a) šalims paskelbus, kad jos neprašo perduoti bylos svarstyti Didžiajai Kolegijai; ar

b) praėjus trims mėnesiams nuo sprendimo datos, jei nebuvo prašymo perduoti bylą svarstyti Didžiajai Kolegijai; ar

c) Didžiosios Kolegijos teisėjų komisijai atmetus prašymą pagal 43 straipsnį.

3. Galutinis sprendimas yra paskelbiamas viešai.

1. Sprendimai ir nutarimai dėl priimtinumo ar nepriimtinumo yra motyvuojami.

2. Jei sprendimas visiškai ar iš dalies neišreiškia vieningos teisėjų nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti savo atskirą nuomonę.

1. Aukštosios Susitariančios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra.

2. Galutinis Teismo sprendimas siunčiamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.

3. Jei Ministrų Komitetas nutars, kad galutinio sprendimo vykdymo priežiūrai trukdo sprendimo neaiškumas, jis gali kreiptis į Teismą dėl išaiškinimo. Sprendimas dėl perdavimo priimamas dviejų trečdalių atstovų, įgaliotų dalyvauti Komitete, balsų dauguma.

4. Jei Ministrų Komitetas nutars, kad Aukštoji Susitariančioji Šalis atsisako vykdyti sprendimą byloje, kurios šalis ji yra, oficialiai įspėjęs Šalį ir dviejų trečdalių atstovų, įgaliotų dalyvauti Komitete, balsų dauguma priėmęs sprendimą, jis gali kreiptis į Teismą su klausimu dėl Šalies įsipareigojimų pagal 1 dalį nevykdymo.

5. Teismas, nustatęs 1 dalies pažeidimą, perduoda bylą Ministrų Komitetui, kad būtų imtasi atitinkamų priemonių. Jei Teismas nenustato 1 dalies pažeidimo, jis perduoda bylą Ministrų Komitetui, kuris nutraukia bylos nagrinėjimą.

1. Ministrų Komiteto prašymu Teismas gali pateikti konsultacines išvadas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo klausimų.

2. Tokia išvada negali būti pateikta Konvencijos I skyriuje ir jos protokoluose apibrėžtų teisių ar laisvių turinio arba taikymo srities ar kokiais kitais klausimais, kuriuos Teismas ar Ministrų Komitetas galėtų svarstyti dėl bet kokios pagal Konvenciją pateiktos peticijos.

3. Ministrų Komiteto sprendimai prašyti Teismo konsultacinės išvados priimami įgaliotų dalyvauti Komitete atstovų balsų dauguma.

Teismas sprendžia, ar Ministrų Komiteto prašymas pateikti konsultacinę išvadą pagal 47 straipsnį priklauso jo kompetencijai.

1. Teismo konsultacinės išvados motyvuojamos.

2. Jei konsultacinės išvados visiškai ar iš dalies neišreiškia vieningos teisėjų nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti atskirą nuomonę.

3. Teismo priimtos konsultacinės išvados pateikiamos Ministrų Komitetui.

Teismo išlaidas atlygina Europos Taryba.

Vykdydami savo funkcijas teisėjai turi teisę naudotis privilegijomis ir imunitetais, numatytais Europos Tarybos statuto 40 straipsnyje ir pagal jo nuostatas sudarytuose susitarimuose.

Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus prašymu kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis turi pateikti paaiškinimus dėl to, kaip jos įstatymai užtikrina veiksmingą visų šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti suprantama kaip ribojanti kokias nors žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas pagal kurios nors Aukštosios Susitariančios Šalies įstatymus ar bet kokį kitą jos sudarytą tarptautinį susitarimą.

Jokia šios Konvencijos nuostata neriboja Ministrų Komiteto galių, kurias jam suteikė Europos Tarybos statutas.

Aukštosios Susitariančios Šalys susitaria, kad, išskyrus specialaus susitarimo atvejį, jos nesinaudos jų tarpusavio santykiuose galiojančiomis sutartimis, susitarimais ar deklaracijomis tam, kad peticijomis, kitokiomis priemonėmis, kurios nenumatytos šioje Konvencijoje, spręstų dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo kilusį ginčą.

1. Ratifikuodama Konvenciją arba kada nors vėliau kiekviena valstybė gali pareikšti, apie tai raštu pranešdama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kad pagal šio straipsnio 4 dalį Konvencija taikoma visose ar kai kuriose teritorijose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga.

2. Konvencija šiame pranešime nurodytoje teritorijoje ar teritorijose įsigalios trisdešimtąją dieną po to, kai Europos Tarybos Generalinis Sekretorius bus gavęs tą pranešimą.

3. Šios Konvencijos nuostatos tokiose teritorijose taikomos jas tinkamai suderinus su tos šalies galiojančiais įstatymais.

4. Kiekviena valstybė, padariusi pranešimą pagal šio straipsnio 1 dalį, bet kada vėliau gali kurios vienos ar kelių pareiškime minimų teritorijų vardu pareikšti, kad pripažįsta Teismo kompetenciją nagrinėti fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar privačių asmenų grupių peticijas, pateiktas pagal Konvencijos 34 straipsnį.

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba deponuodama ratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl tam tikros Konvencijos nuostatos, jei kuris nors tuo metu jos teritorijoje galiojantis įstatymas neatitinka tos nuostatos. Bendro pobūdžio išlygos pagal šį straipsnį neleidžiamos.

2. Kiekvienoje pagal šį straipsnį padarytoje išlygoje glaustai išdėstomas atitinkamas įstatymas.

1. Aukštoji Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šią Konvenciją tik praėjus penkeriems metams nuo tos dienos, kai ji tapo jos dalyve, ir praėjus šešiems mėnesiams po pranešimo išsiuntimo Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kuris apie tai praneša kitoms Aukštosioms Susitariančioms Šalims.

2. Toks denonsavimas neatleidžia Aukštosios Susitariančios Šalies nuo jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno akto, kuris galėtų tokius įsipareigojimus pažeisti ir kuris galėjo būti padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo.

3. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, kuri nebebus Europos Tarybos nare, tomis pačiomis sąlygomis nebebus ir šios Konvencijos šalimi.

4. Pagal ankstesnių dalių nuostatas Konvencija gali būti denonsuota kiekvienos teritorijos, kurioje ji veikė pagal 56 straipsnio nuostatas, atžvilgiu.

1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos narės. Ji turi būti ratifikuota. Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2. Europos Sąjunga gali prisijungti prie šios Konvencijos.

3. Ši Konvencija įsigalios deponavus dešimtąjį ratifikacinį raštą.

4. Toms valstybėms, kurios šią Konvenciją ratifikuos vėliau, ji įsigalios joms deponavus savo ratifikacinius raštus.

5. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius praneš visoms Europos Tarybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie ją ratifikavusias valstybes ir apie vėliau gautus ratifikacinius raštus.

Sudaryta 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai signatarei siunčia patvirtintą nuorašą.